Stulpai

53°55’27.5″N 24°17’19.6″E
53.924296, 24.288771

KAP GUDŲ PASIENIEČIAI DARŽINĖLIŲ MOTERIS SU AUTOMATAIS VARĖSI
Dar paporysu, kap prasdėjo, kap kūrėsi mūs Lietuva, tai mes su Danu nuvejom vuogauc, in tuos Stulpùs, in Gudakarklį. Ašašnykai vado Gudakarklis, miškų tep vadė. O mes tai vadom StuĨpai. Ir jau buvo po Žolinei, jau rugpjūčio mėnesin. Sakom, ainam. Tai atsimenu, kap dar, kilogramas uogų tris litus (kainavo), nu tai va, jau trisdešim litų, o tadu buvo dar kitokis ir litas. Nu nuvejom, pavaikščiojom pavaikščiojom po tų Gudakarklį, nėra vuogų. Žūrom, gudės ranka raistan spanguoles, ainam ir mes. Nuvejom, o jau uogų, gražos, raudonos! Pririnkom, pripylėm tas kašalas. Dar kur saulė aukštai, dar nepietujį.
Atajom, pavalgėm, papietujom. Ir gudės jau atajo pažįstamos iš Grigų, kalba su mumi, klausinėja, kap ca kas kur gyvena. Nuvejom ir vėl. Ale kur pylc, neturim kur pylc mes tų vuogų. Buvom su megztukais, nusvilkom, va ca kaklus užrišom, kad nebėgtų uogos, rankoves vėl ca kų padarėm. Nu ir pylsim, nieko, an dviračio kap nors užsikarsim ir kap nors parvažuosim.

Viena nuvejom in vienų pusį, kita in kitų. Jau tos gudės mūs pradėjo šūkauc, jau jos ais namo. Šaukia manį ir Dana: „Ataik gracau ca, ataik!” Tai kas tokio yra? Atajau, o kad mūs vuogos užvogtos! O gudės buvo su vaikais, su anūkais. Jau jos buvo daug vyrasnės už mus. Nėra vuogų, ir gatava. Sako, aš čia su jom ir baraus, ir sakiau, kad atduokit mūs vuogas. Tai, sako, kap pradėjau barcis, tai tadu gudės susišūkavo tuos vaikus ir nuvejo in savo namus, in savo kraštų nutraukė. Nėra vuogų, nėra, nu kų tu padarysi. Daspylėm savo kašalaites, ir jau aisim namo, ale dar dviračius, kap atvažavom, tai padėjom Iš pradzų invarėm krūmuosa, apklojom šakom ir palikom. O jei būt radį, tai ir dviračius būt užvogį vaikai.

Nu jau aisim namo. Nu parajom namo. Anta ryt aisim mėlynių sau pasrinkc. Nu spalgenų nerinksim, ba gudės užvogė, neraikia.
Pririnkom po 3 blėkas ir sėdzim mes anta kvartalinės ir pietujam, atsisispyrį in pušalas. Aš va šitep va pakeliu galvų. Ataina gudų pasieniečiai. „Dana, – sakau, – va gudų pasieniečiai ataina”. Ir kas daryc, ir kur dėcis, miškas ratas… Su baltom skepatom… Sakom, nusriškim skepatas, gal neragės. Mes nuo galvų jas nustraukėm. Nu kur tau neragės, kad jie netoli!

Atajo: „Zdrastvujte“. „Zdrastvujte“. „Nu pokažite dakumenty.“ Sakom, mes neturim. Tai „ot kuda vy?“ Tai Dana, kap sėdėjo ir va šitep va, kap sėdėjo ir in Antanėlio pusį mosterė – „ot tuda“. „A vy znajete, što vam tut nelzia?“. „ Nu, znajem“, ale pas jus nėra tokios sienos. Pas mus kitokia siena. „Nu davajte“, rinkit savo visas ir vuogas, ir visa, ir ainam, važuosim Gardzinan. Nu tai ir ainam, nu kų tu padarysi. Susrinkom savo visa. Sakom, imkit mūs šitas uogas ir mes ainam namo. „Ne, narušili granicu!“ – ir viskas. Voijajai vaijajai, ir verkėm mes tį, ir visa. Ir prašėm.

Suskrovėm tosa kašalaitėsa visa. Mes pirma, jie automatus atkišį paskui. Sakom, mes jau jiem tįnai rusiškai, sakom, o jau varo mus kap dzidzausius banditus. Kad mes ca kažin kų padarėm. Atvarė jau an to pagrindinio kelio. Jų mašina stovėjo su būdu. Mes girdėjom, kap ūžė mašina kokia.Tai kad būt žinota, argi tį būt jų laukta. Būt nelaukta. Nu tai dar atvarė pas mašinų. Sėskitės va ca ir sėdėkit.O mes paskambysim Gardzinan viršinyku, testa atvažuoja ir daro su jum kų nori, kur nori, tį jus deda. Sėdzim ir pacos ir an savį širstam, ir an visų širstam, ir verkiam, ir visaipos. O jiej išajį cik juokiasi anta kelio, pakėlį tų savo racijų, nibito kalba jie tį, ar kalbėj ar nekalbėj. Vaikščioja ir juokiasi. Tai mus gal kokias keturias valandas pralaikė, prasėdėjom.

Paskui ataj, išėmė iš mašinos popieriaus ir parkerius, rašykit pasiaiškinimus. Sakom, mes rusiškai nemokam rašyc, o tai kol mokat kalbėc. Kalbėc tai kas kita, nu tai rašykit lietuviškai, pas mus yra peravodčikas, mumi pervers. Vai tu, vargai, vargai! Prirašėm mes tį visaipos, ale rašysi tį savo pavardį! Neatsimenu kokių tį parašiau. Dana tai gal savo Ginto marcos kiba parašė.O toj marci gal iš Ukmergės. Neatsimenu, kokių aš parašiau. Atajom, padavėm nu, o kų mes tį jiem rašysim. Kad atajom dėl savo raikalo vuogauc, pagovė ir viskas. Ot gal trys sakiniai. O kodel ciek maža parašėt? Mes neturim ko rašyc, nu gerai. Nu tai dar vuogas mumi išpylkit, ir mes jumi parodzysim, kur granica, mes jus pervesim jūs pusėn ir aikit namo. Ir pasakykit, kų ragėsit, kad daugiau niekas neit ca. Jau nusbodo mum šici lietuviai vaikyc.
Mes tai žinom, kur mūs siena, žinom kur mūs kelias, in kur namai. O mūs dviračiai guli pas jus krūmuosa. Kap pajimc? Nu jau pavedėjo mus, pastatė anta kelio. Pasakiau jau atsigrįžus „ačiū jumi“. O Dana sako: „Tu durna visai, dar aš jiem sakytau ačiū, perdzien pralaikė“. Nu sakau: „Dana, kap mes su jais barsimės, tai bus cik aršau, o kų tu, o kap jie būt būdon, ir nuveš kur Berštuosa, palais, ir būk geras, tu paraik. Nu biskį pasėjėjom, sakau, ainam dabar šonan, savo Lietuvos teritorijon, krūmuosa, ir palaukim, kap nuvažuos mašina, tadu aisim dviračius pasimsim. Nu ir prauda, pasėdėjėm, grįžo in mašinų, cik užburzgė ir nuvažau, ir nuvažau. Jau negirdėc burzgimo, tadu nuvejom, paėmėm dviračius ir parvažavom namo.

Važuojam namo inširdį. Parvažuojam namo, parainam, per šitų salų išainam. Žūrom – pas kryžų vėliava iškelta. „Dana, ar aš tį neragiu, ar man akysa… Tu pažūrėk, tu jaunesnė, ar tį ne vėliava karo?” Vėliava, ir ragėc juoda kas tai lapatuoja. Būdavo, kap numyršta, juodų kaspinų prieg vėliavos kara. Sakau: „Dana, numirė mano Petras“. „Aik tu, – sako, – durne tu, argi numirė tavo Petras, argi tu būtai buvį miškan, tavį būt vezdėjį“. O kas žino, kur mes nuvejom? Kas žino, kur veizdėc? Maža, kad mes sakėm in Stulpus. O gal ir juos sugovė pasieniečiai kap mus. Pakirto man ir kojas, ir visa, ir negaliu paaic, o jau jisai (pasakotojos vyras) sirgo. Pasėjėjom arcau. „ Pažūrėk, ana tavo Petras stovi pas vartus. Nu jau man atsilaido biskį, abile stovi. Parainam namo, tai kas ca tokio? Sako Širdelynas numirė. Tai tas buvo rugpjūčio mėnasin, gal kokiais 95-tais.