Senosios Musteikos kapinės

Koordinatės: 524288, 5979106 (LKS)
53.94899, 24.37 (WGS)
53° 56′ 56.36″, 24° 22′ 12″ (WGS)

Senosiose Musteikos kapinėse (dzūkiškai – kapinyne) šiuo metu jau nebelaidojama, todėl jų vaizdas primena senus laikus, apie kuriuos girdime liaudies dainose ar pasakose: aukštas kalnelis, pušelės, mediniai kryželiai, kapų kauburėliai – visa tai sukuria sakralios erdvės pojūtį, ilgam pasiliekantį čia apsilankiusiems. Neveltui kapinės paskelbtos ir Kultūros paveldo vertybe.

Pirmutinės kapinės, anot vietinių pasakojimų, buvo Miškinių gale, kur stovi pirmasis kaimo kryžius, tai primena mums Musteikos kaimo Vilniaus gubernijos dalies istoriją, rašytiniuose šaltiniuose paliudijamą nuo 1785 metų (tuo metu kaime buvo 4 kiemai: Akulevičiaus, Miškinio, Tamulevičiaus ir Gaidžio). Jie turėjo turėti ir kapines. Na, o Musteikos dalis Gardino gubernijoje įsikūrė kiek vėliau, pirmą kartą, 1803 m. minimi du ten gyvenusiųjų kiemai: Averkų (Piotr, 38 metų) ir Ilkevičiaus (P. Averkos žento), manoma, kad nuo P. Averkos tėvo Juzefo Averkos (pastarasis pagal surašymo duomenis 1737 m. dar gyveno Berštuose) ir prasidėjo šios Musteikos dalies istorija. Iš to galima spręsti, kad ir šios kapinaitės, dar kaime vadintos Averkų kapinėmis, įkurtos kiek vėliau.
Tik įėjus pro vartelius, dešinėje pusėje, yra nežinomo kareivio kapas. Jo istorija siekia I pasaulinio karo laikus. Vieną dieną eidamas mišku musteikiškio Romo Volungevičiaus dziedas pamatė prie medžio sėdintį vyrą. Įsidrąsinęs arčiau prieiti pamatė, kad ten sėdi jau negyvas kareivis. Neleido širdis jo ten taip ir palikti, tai ėmė rūpintis, kaip palaidoti. Prieš laidojant dar apiprausė ir barzdą nuskuto. Nuo to laiko ir įgijo pravardę Skuscys, kuri išliko iki šių dienų. Ir dabar netoli kapinaičių gyvenantis jo anūkas vadinamas tik Skuscio Romu ir ne kitaip.

Šiose kapinėse būta daug medinių kryžių, juos ir medinę tvorą dar 1965 m. intensyviai kūreno poligono sargybos kareiviai. O vieną paskutiniųjų suaugusiųjų palaidojimų mini 1940 m., kai ant rato uždėję su avimis atitempė į kapines palaidoti Kazį Averką (Gyluko). Po karo kapinėse laidoti uždraudė, mirusieji turėjo būti laidojami parapijos kapinėse, iš pradžių šalia Marcinkonių, o vėliau – prie Kabelių bažnyčios. Tačiau vaikai šiose kapinėse dar laidoti gana ilgai, todėl kapinėse dominuoja maži kauburėliai su mediniais kryželiais. Kauburėliai taip pat rodo, kad kapeliais vis dar rūpinamasi. O pušys ant aukšto kalnelio nukelia mus į praeitį ir primena santykio su mirusiaisiais reikšmę baltų kultūroje. Tikėta, kad pušys yra sielų buveinė. Dar vienas būtent šiame regione ilgiausiai išlikęs mirusiųjų pagerbimo paprotys – deginti ugnį kapinėse, kad mirusieji „sušiltų kojas“. Šiandien Musteikos kapinėse per Vėlines ją kuria vietinė bendruomenė, o senoliai mena, kai Morkaus dieną (05 25) Musteikoje prie kryžiaus kaimo pradžioj (galbūt taip išsaugota senųjų kapinių vietos atmintis) kūreno laužą, tokios apeigos buvo atliekamos ir Margionių, ir Zervynų, ir kituose kaimuose. Tai mini mums du svarbius tarpsnius : derliaus pradžios (balandžio mėnuo) ir pabaigos (spalio pabaiga), kuomet sambūvis su mirusiaisiais, kurie, kaip tikima, nuolat pagelbėja kasdienoje, buvo itin svarbus.

Parengė Dovilė Čaplikaitė ir Dalia Blažulionytė