Partizano Andriaus Valentukevičiaus sodyba

519313, 5979439 (LKS)53.952192, 24.294229 (WGS)53° 57′ 7.89″, 24° 17′ 39.23″ (WGS)

ANDRIUS VALENTUKEVIČIUS-BIJŪNAS
Žuvo 1945 m. birželio 16 d. Palaidotas Kabelių kapinėse. Dabar čia gyvena jo sūnus Kostas su žmona Maryte.
Atsiminimų apie Bijūną autorius – Vincas Kibirkštis-Ramūnas.
Iš Dzūkų grupės štabo veiklos dienoraščio:
„Bijūnas ir jo veikla

Bijūnas gim. 1913 m. Kabelių km Marcinkonių valsč. Alytaus apskr. neturtingų valstiečių šeimoje. Pradžios mokyklą baigė pirmuoju mokiniu gimtajame kaime.
Būdamas nors ir rinktinių gabumų, dėl sunkios materialinės būklės toliau mokytis negalėjo, tik tuometinių švietėjų ir paties mokslo siekimo dėka prie Vytauto Didžiojo gimnazijos Vilniuje išlaikęs egzaminus įsigijo dviejų gimnazijos klasių pažymėjimą.
Pamilęs tėvynę mokykloje, neužmiršta jos ir vėliau. Vadovauja jaunimui organizacijose, rengia viešus vakarus, dalyvauja „Šv. Kazimiero draugijos“ bibliotekos-skaityklos Kabeliuose organizavime ir kitur. Sulaukęs 21 metų amžiaus pašaukiamas kariuomenėn būtinos tarnybos atlikti. Nors ir svetimos tautos kariuomenėje būdamas nepraleidžia progos įsigyti karinio mokslo žinių. Čia priimamas mokomon kuopon. Ją baigęs vadovauja skyriui. Atlikęs tarnybą, grįžta tėviškėn jaun. puskarininkio laipsniu.
1939 m. rugpjūčio mėn. mobilizuojamas lenkų kariuomenėn, o kilus karui po dviejų savaičių kautynių patenka vokiečių nelaisvėn. Išgyvenęs nelaisvėje nors ir skaudžių pergyvenimų, nenuleidžia rankų, bet imasi toliau dirbti anksčiau pradėtąjį darbą. Gudri akis pamato enkavedistų padarytas skriaudas tautai ir kraštui. Taip pat supranta ir vokiečių užmačias lietuvių tautos atžvilgiu. Pats įsteigęs krautuvėlę, stengiasi vietos gyventojus aprūpinti būtiniausiais reikmenimis. Remia susikūrusi Gardine tautinį lietuvių komitetą, šelpia medžiaginiai Gardino lietuvių pradžios mokyklą ir progimnaziją. Šalia to tampa pogrindžio organizacijos nariu, platina laikraštukus ir pan. Vėliau atsiradus žydų ir gudų raudoniesiems plėšikams, kurie iš Gudijos rajonų atvykdavo ir plėšdavo lietuvių gyvenamąsias vietoves pradėjus nuo adatos ir baigiant paskutiniąja karve, Bijūnas stoja jiems skersai kelio. Organizuoja savisaugos būrelį tikslu apsaugoti lietuvius nuo plėšimų ir žudynių. 1944m. liepos mėn. 15 d. Bijūnas su ginklu rankoje jau miške. Miške susidaro 8 žmonių grupelė, kuriai Bijūnas jau kaip puskarininkas vadovauja. Grupelė pradeda partizaninį gyvenimą, renka ginklus, sprogstamą medžiagą, bei stengiasi sužinoti, kur randasi, kad reikalui atėjus galima būtų juos panaudoti tėvynės labui. Grupelė nesitenkino tik savo saugojimuisi, bet daro žygių sujungti bei nustatyti ryšį su kitais besislapstančiais tėvynainiais. <…>
1945.II.3 d. Bijūnas susipažįsta su Kazimieraičiu, bendrai apsvarsto apgailėtinus partizanų reikalus ir kviečia p. Kazimieraitį vadovaut. Kovo mėn. 6 d. p. Kazimieraičio patarimu grupelė daro žygį į N. kaimą tikslu įsigyti radijo aparatą. Rekvizuojami du Filips firmos 3 lempų aparatai ir vienas sugedęs akumuliatorius. Aparatai yra, bet trūksta baterijos ir akumuliatoriaus. Čia ateina į pagalbą tarnautojai Žaibas, Stumbras ir Bakšiūnas remia finansiniai, o pastarasis net darbu, važinėdamas šen ir ten Įvairiais reikalais. Kovo 8 d. p. Kazimieraitis pirmą kartą aplanko grupelės stovyklą Nr.2, susipažįsta su partizanais, apžiūri radijo aparatus, paaiškina partizanų reikšmę, jų uždavinius ir jų sunkų, bet kilnų darbą tautai. Bijūnui pasiūlius, suplanuojama nauja stovykla vidury Astravo miškų. Dabar prasideda naujas jau pilnai partizaninis gyvenimas. Čia Bijūnui tenka daugiausia rūpintis stovyklos, radijo ir kitais reikalais. 1945m. gegužės mėn. pradžioje užmezgamas ryšys su p.Juozaičiu. Gegužės mėn. 16 d. p. Juozaitis atvyksta į naują stovyklą ir susipažįsta su p. Kazimieraičiu. Tuoj po to atvyksta ir p. Šernas. Atsiranda reikalas leisti ir laikraštuką. Bijūno pastangomis užmezgamas ryšys su Ėgliumi, iš kurio gaunama rašomoji mašinėlė ir rotatorius. Išleidžiami partizanų drausmės nuostatai, priesaikos tekstas, mobilizaciniai nurodymai. Taip pat partizanai paskirstomi į batalionus, kuopas ir t.t.
Bijūnas skiriamas kuopos vadu. 1945 m. gegužės mėn. 21 d. Bijūnas su 12 kovos draugų priima priesaiką. Naujas kuopos vadas Bijūnas dar intensyviau imasi darbo visose srityse, bet 1945 m. birželio 16 d. išduotas barakas ir pakely į jį 9 val. ryto netikėtai kacapų užkluptas ir nelygioj kovoj žūsta.
Bijūnas žuvo, bet mums likusiems paliko darbo ištvermės ir pasišventimo savo tautai, pavyzdį. Tebūnie lengva jam Lietuvos žemelė.
1946.VIII. 19“
Parengė Dovilė Čaplikaitė