Interviu su Gabriele Vetkinaite

Viktorijos Damerell Pokalbis su menininke, rezidencijos „Lavkė. Lėta, smėlėta ekspedicija“ dalyve Gabriele Vetkinaite.

Rudens pradžioje dalyvavai „Lavkės“ projekte. Ar iki tol teko lankytis Dzūkijoje?
Keletą kartų didesniuose miestuose lankytis teko, bet etnografinių dzūkų kaimų, tokių kaip Musteika, tikrai nebuvau mačiusi.

Esi gyvenusi vienuolyne. Tavo baigiamasis skulptūros magistro darbas buvo apie metus trukusį nesinaudojimą internetu. Ar šioje rezidencijoje irgi ieškojai galimybės šiek tiek atsiskirti?
Atvykau į rezidenciją tiesiai iš miško namelio, tad Kabelių kaimas man buvo išties didelis kontrastas. Matyt, ir tą faktą apie apgyvendinimą mokykloje buvau kažkur pražiūrėjusi. Tuščios, apleistos erdvės, ne itin skoninga muzika po langais, aplink zujančios policijos bei pasieniečių mašinos man visai netiko. Jau svarsčiau apie išvykimą, kai netikėtai gavau pasiūlymą persikelti į gretimą Margionių kaimą. Širdis atsigavo vien įžengus į šimtametę trobą, pilną knygų, muzikos instrumentų. Taip pat man svarbu buvo atsiskirti ir nuo kitų rezidentų, būti visiškai sau.

Šiais metais baigei studijas Vilniaus dailės akademijoje. Kaip jautiesi dabar? Ar buvo iššūkių kuriant vienai, be diskusijų su dėstytojais ir kitų studentų draugijos?
Jau studijų pabaigoje pajutau, kad pokalbiai su dėstytojais, o ypač patarimai, man nėra tokie reikalingi. Išklausiusi kitų reakcijų dar turiu skirti laiko ir energijos tai apmąstyti, tuomet iš naujo atpažinti savo tikruosius ketinimus ir tik tada veikti. Kuriant savarankiškai, viskas daug sklandžiau.

Ar teko susipažinti su vietiniais gyventojais?
O taip! Dar nespėjus įžengti į namus Margionyse mane jau kvietė kaimynė Danutė. Išgėriau begales arbatėlių su ja, dzūkų tarme jau kone galvoti pradėjau, o ir kaimą pažinau per šiuos pasisėdėjimus. Turėjau daug džiaugsmo sutikti vietinius žmones: sūrininkus, amatininkus, gamtininkus, muziejininkus, tačiau giliausią draugystę užmezgiau su kaimynystėje gyvenančiu kunigu Juozapu. Be galo nustebau išgirdusi apie vokietį, atsidūrusį Dzūkijoje. Staliaus dirbtuvės, kiekvienas namų kampas įrengtas savo rankomis, gėlynai, daržai – likau sužavėta šio žmogaus kruopštumo.

Kas labiausiai įsiminė iš to mėnesio?
Na, man tai buvo išties iššūkių metas. Pirmą kartą važiavau kone per visą Lietuvą mašina, kurią valdyti ne itin mokėjau. Šildytis malkomis taip pat iki tol neteko. Šulinio vanduo, rytinis drebulys tikrai įsiminė. Bet prie visko įpranti, įgundi suktis, ir gamtos grožis, žmonių gerumas viską atsveria. Gilų įspūdį paliko bendruomeniškumo
jausmas gyvenant kaime. Jau po mėnesio maniau, kad visus pažįstu ir visi pažįsta mane.

Kaip atsirado kūrinys, kurį sukūrei Margionyse?
Prieš atvažiuodama žinojau, kad kursiu rankų darbo giesmių knygą ir per vasarą buvau parašiusi pirmąją dalį. Apsigyvenus Margionyse, tekstai patys ėmė plūsti, jie pasiekė mane per aplinkinių pasakojimus, skolintas knygas, mano pačios apmąstymus. Kaip koliažą dėliodama šiuos šaltinius sukūriau knygos „Liūdnos dainos“ antrąją dalį, kurią gyvai atliksiu rezidencijos pristatyme SODAS 2123 erdvėje (planuojama gruodžio 7 d.). Šiuo metu jau baigiu rišti 30-ties egzempliorių giesmyno tiražą.

Ar jauti impulsų tolesnei kūrybai?
Kuriant knygą, visuomet atsiranda tekstų, kurie neranda kur įsiterpti. „Liūdnos dainos“ priglaudė praeito projekto nuotrupas, tad šis laikotarpis taip pat prašosi sau vietos. Tekstai nepasimiršta, vis suskamba galvoje, ir jau dabar intuityviai dairausi jiems papildymo.

Ar galvoji apie kitas meno rezidencijas?
Mielai dalyvaučiau ir kitose meno rezidencijose, man išties patiko šis kūrybinio proceso formatas: įsigyventi kažkur, pažinti aplinką, žmones. Tik gal ta atsisveikinimo dalis ne itin smagi. Šiuo metu kuriuosi namus Bagdonių kaime ir
laukiu atsikraustymo ten su panašiomis intencijomis – vykstu kurti, tyrinėti. Tai bus mano kita neapibrėžtos trukmės rezidencija.