Dubas

53°58’27.3″N 24°13’24.7″E 53.974252, 24.223538

Dubas (arba Dūbas; lenk. Wierchdubie-Morozik, rus. Вешхдубе-Морозик) – pagal šaltinius, senasis kaimo pavadinimas yra Viršdubis-Morozikas. Jis greičiausiai kilęs nuo netoliese telkšančio Dubo ežero, kurio pavadinimas siejamas su lt. dūbėti („dubti, darytis dubiam“), dubus („įdubęs, duobėtas“). Lenkiškas ežero pavadinimas Dąb („ąžuolas“), matyt, atneštinis, sukurtas pagal sąskambį su lietuvišku žodžiu. Tiesa, sąsaja galėtų būti ir su žodžiais dūbai („kailių raugas iš medžių žievių“), dū̃bininkas („kailiadirbys“), tačiau ežero pavadinimui tokia kilmė mažai tikėtina. Sandas Marozik galbūt kilęs iš tokios pat, Baltarusijoje sutinkamos slaviškos pavardės (plg. lt. pavardes Marozas, Marazas < slav. „šaltis, šaltukas“). Šarūmas Šimkus

Dubas – nedidelis pasienio kaimas, apsuptas miškų.

Matau, kad pro langą žiūri močiutė. Pro vartelius įeinam labai lėtai, neskubėdami, taip, kad ji tikrai mus matytų ir galėtų pirma išeiti ar blogiausiu atveju – aprėkti. Niekas ant mūsų nerėkia ir niekas nesiundo šunų. Pasibeldžiame ir netrukus senoji kaimo gyventoja mus pakviečia į vidų. Susipažįstame. Irena, kitais metais sulauksianti 80 metų, iškart pasiūlo sėstis. Pasirodo, ji čia atitekėjo iš gretimo Piesčių kaimo būdama maždaug dvidešimties. Dėl to savęs iki šiol nelaiko vietine. Nesvarbu, kad čia pragyveno kone 60 metų. Bandė ją kalbinti artimieji persikelti į miestą. Juk ten patogiau viskas. Tačiau Irena nesutiko. Čia jos tikrieji namai ir čia jai daug geriau nei bet kokiame šių dienų mieste su visais patogumais.

Kalbamės su Irena. Ji pasakoja apie savo jaunystę, gyvulių ganymus, linksmus nuotykius… O mano akys pokalbio metu nemandagiai laksto po pirkios vidų. Nesugebu susivaldyti.

Senoviniai austi užtiesalai ant lovų, milžiniškos tvarkingai sudėtos pagalvės nertais užtiesalais, kampelis su šventųjų atvaizdais ir tas kūrenamos krosnies kvapas… Manau, kad šį varganą vaizdo aprašymą supras didžioji dalis skaitytojų, kurie vasaras leisdavo pas močiutę kaime. O kitiems tai liks tolimas ir nesuvokiamas potyris. Tiesą pasakius, neklausiau atidžiai, ką kalbėjo ponia Irena. Jaučiausi drąsiai, nes žinojau, kad visa tai galėsiu perklausyti vėliau – ant stalo stovėjo įjungtas diktofonas.

Aš pats tuo tarpu tiesiog mėgavausi vaizdu, kurį jau buvau užmiršęs. Ne tik vaizdu. Kvapu taip pat. Tokios kaimo pirkios turi kažką bendro.

Sužinojome, kad Irena yra kilusi iš Piesčių kaimo. Kaimo, kuriame lankėmės visai neseniai. Pats kaimas yra vos už poros kilometrų nuo Dubo.

Irena sako, kad jau nepamena kada ten buvusi. Gal dešimt, o gal daugiau metų atgal. Kažkada neseniai buvo užklydusi, bet nepažino vietų ir tąkart „užblūdijo“ – pasiklydo. Įkalbinam ją nuvežti į gimtąjį kaimą ir parvežti atgal. Vien tam, kad pamatytų, kaip dabar atrodo jos gimtoji sodyba, kurioje prabėgo jos jaunystė. Tai šiek tiek užtrunka, bet ponia Irena galų gale sutinka. Nereikia nė penkių minučių ir ji jau pasiruošusi.

Netrukus mes jau važiuojame per keletos sodybų Piesčių kaimą ir ieškome ponios Irenos gimtosios vietos. Keista, tačiau Irena sodybos negali atpažinti. Pervažiuojame kaimą išilgai, tačiau ji tik po kurio laiko atpažįsta vietą, kurioje gimė ir užaugo. Tada jau atranda ne tik pažįstamus pastatus, bet net ir įrankius – ližes, kuriomis kepė su mama duoną. Prisimena ir svirną, kuriame laikydavo grūdus. Iš pradžių man buvo keista, kaip įmanoma neatpažinti savo gimtosios sodybos, stovinčios už kelių kilometrų. Tos vietos, kurioje gimei, augai ir subrendai. Po to supratau, kad mes dabar esam įpratę per savaitę kartais sukarti tūkstančius kilometrų ir kartais spėjame pabuvoti net keliose valstybėse. Tačiau kaimo gyventojo pasaulis yra daug mažesnis – aplinkiniai miškai, daržai ir pievos. Ir jam gretimo kaimo aplankymas neretai gali būti didesnis įvykis, nei mums skrydis lėktuvu į gretimą šalį.
Iš Vidmanto Balkūno 2018 m. publikacijos 15min.lt (autoriui leidus).