Dovilė Bagdonaitė apie Lavkę
- „Lavkė. Lėta, smėlėta ekspedicija“
Atvykstu į Kabelių kaimą. Apsigyvenu buvusioje mokykloje. Ji euroremonto metu virto daugiafunkciniu bendruomenės centru, kuris po penkerių metų irgi nustojo funkcionuoti. Vietiniai gyventojai vėliau džiaugsis, kad čia gyvena meno rezidentai, nes kitaip dabartinėje krizėje greičiausiai šis tuščias pastatas būtų paskirtas nelegaliems migrantams apgyvendinti. Mano tikslas čia – sutikti lavkę ir padaryti jai reklaminę kampaniją. Maniau, kad važiuosime su ja ar jos maršrutu, bendradarbiausime su lavkės šeimininku. Bet išties vairuotojas nieko nežinojo apie šiuos mūsų tikslus ir tikriausiai nežino iki šiol.
Nesutinku lavkės nei pirmą, nei antrą dieną, nei kažkelintą savaitę. Užtat mano kolega sutiko ne kartą ir nusipirko pomidorų ir agurkų teigdamas, kad jie ten geriausios kokybės. Po truputį pradeda imti nerimas. Gaunu vairuotojo telefono numerį, bet nepaskambinu. Reikia sutikti lavkę organiškai. Važiuoju dviračiu ieškoti lavkės tuo laiku, kai ji turi pravažiuoti pro kaimą, tačiau su ja neprasilenkiu, tik išsimaudau ežerėlyje. Pamažu pradedu suvokti, kad lavkė taip ir neatvažiuos. Ji tapo laukimo simboliu.
Taip atsirado idėja sukurti sienų piešinius tema „Belaukiant lavkės“ ant apleistų pastatų sienų. Nykstantis lavkės reiškinys (kurio man nepasisekė pamatyti) ir furgono baltumas susisieja su baltaplyčiais kaime esančiais pastatais. Vieną piešinį pavyko įgyvendinti ant buvusios kaimo pirties. Norėjau toje vietoje sukurti laukimo atmosferą, kuri galiausiai suabstraktėja, tampa šnabždesiu. Kaminas-cigaretė, pušų šaknys-pelynų plaučiai, kaulai. Pradžioje ketinu piešinius atlikti vien laikui bėgant greitai nusitrinsiančia anglimi, kurią „išsikepame“ su Laura Garbštiene šalia mokyklos esančioje laužavietėje.
- „Siuvinėjimas kryželiu“
Vieną vakarą gulėjau ant sofos ir žiūrėjau į lubas… Netikėtai šovė mintis, kad galima juk išimti tuos euroremontinius gipso kvadratus, o susidariusias tam tikras formas pavadinti „Siuvinėjimu kryželiu“. Lubos – medžiaga „siuvinėjimui“. Ir bus labai įvietinta, intervenciška bei konceptualu. Ir su „Verpėjomis“ siejasi (po to reikės juos vėl atgal sudėti – nereikės nieko sandėliuoti). Taip išėmiau gulbę, širdelę ir spiral jetty, kuri buvo panaši į sraigę. Atėjusi valytoja pagalvojo, kad kažkas atsitiko luboms, bet ją nuraminau. Tačiau mokyklos direktorė buvo labai nepatenkinta mano „siuvinėjimais“. Ji griežtai perspėjo, kad iki penktadienio viskas būtų sudėta atgal, nes atvažiuoja meras, o šeštadienį bus knygos pristatymas, ir žmonės nesupras, kas vyksta ir t. t. Aš sugalvojau pafilosofuoti, sakau jai: „Menas visada yra trikdis.“ O ji man: „Ne visada. Ir joks čia ne menas!“ Iš tiesų man patiko, kad mano „Siuvinėjimas kryželiu“ ją suerzino, tik galėjo tai įvykti vėliau.
- „O dabar mes karpysime nuostabius karpinius…“
Paskutinis objektas – braškių girlianda lavkės vairuotojui Tadui, kad pasipuoštų furgono priekinį langą. Ją iškarpiau įkvėpta Odetos Tumėnaitės-Bražėnienės knygos „Mokomės karpyti“, rastos „Verpėjų“ bibliotekėlėje. Joje maloniai rašoma: „O dabar mes karpysime nuostabius karpinius.“ Tik Tadui girliandos taip ir neperdaviau.
Dovilė Bagdonaitė (g. 1991) baigė bakalauro ir magistro studijas Monumentaliosios tapybos katedroje Vilniaus dailės akademijoje. Šiuo metu yra dailės krypties doktorantė. Autorės kūryba instaliatyvi, jungianti įvairias technikas bei patirtis, asmeninius išgyvenimus, nedidelio formato mozaikas ir sienų tapybą, „šiukšlių estetiką“ ir skaidriai, elegantiškai „nulietą“ molbertinę tapybą. Jos kūrinių galima rasti viešosiose Vilniaus erdvėse.