Algio Uždavinio tėvonija

53°57’28.7″N 24°15’20.4″E
53.957964, 24.255660

Dr. Algis Uždavinys ( 1962 – 2010) – Lietuvos valstybinio kultūros instituto vyresnysis mokslo darbuotojas bei Vilniaus dailės akademijos docentas. Jo mokslo darbų yra publikuota anglų, prancūzų ir lietuvių kalbomis. Dvi naujausios jo knygos (lietuvių kalba) yra Hermeneutinė Proklo filosofija ir mistagogija (2002) ir Egipto mirusiųjų knyga (2003). Taip pat į rusų ir lietuvių kalbą yra išvertęs Frithjofo Schuono, Anandos Coomaraswamy, Plotino kūrinius. Algio Uždavinio darbai nuolat skelbiami tokiuose žurnaluose kaip Sophia ir Sacred Web. Jo tyrinėjimai apima darbus apie helenų filosofiją, ypač platonizmą ir neoplatonizmą, taip pat tradicinę mitologiją ir metafiziką, sufizmą ir tradicinį meną. 1998 m. jis buvo apdovanotas Britų akademijos garbės stipendija. Taip pat 1998 metais Lietuvos dailininkų sąjungos išrinktas Metų meno kritiku.

Dr. Algis Uždavinys ( 1962 – 2010) – Lietuvos valstybinio kultūros instituto vyresnysis mokslo darbuotojas bei Vilniaus dailės akademijos docentas. Jo mokslo darbų yra publikuota anglų, prancūzų ir lietuvių kalbomis. Dvi naujausios jo knygos (lietuvių kalba) yra Hermeneutinė Proklo filosofija ir mistagogija (2002) ir Egipto mirusiųjų knyga (2003). Taip pat į rusų ir lietuvių kalbą yra išvertęs Frithjofo Schuono, Anandos Coomaraswamy, Plotino kūrinius. Algio Uždavinio darbai nuolat skelbiami tokiuose žurnaluose kaip Sophia ir Sacred Web.
Jo tyrinėjimai apima darbus apie helenų filosofiją, ypač platonizmą ir neoplatonizmą, taip pat tradicinę mitologiją ir metafiziką, sufizmą ir tradicinį meną. 1998 m. jis buvo apdovanotas Britų akademijos garbės stipendija. Taip pat 1998 metais Lietuvos dailininkų sąjungos išrinktas Metų meno kritiku.

2020 m. „Nenunas” . Dorotėja Uždavinytė „Tarp Kabelių ir Senovės: menotyrininko Algio Uždavinio dienoraščių pėdsakais” Menotyrininko, kultūrologo, filosofijos mokslų daktaro, lyginamųjų civilizacijų studijų specialisto Algio Uždavinio (1962–2010) prieš pat mirtį užsieniečiams sukurtas ir socialiniuose tinkluose patalpintas Kabelių apibrėžimas su jo mokslinių interesų sritimis nesusijęs, todėl gali nustebinti arba paprasčiausiai likti nepastebėtas. Juk nei senovės Egipto, nei Mesopotamijos, juo labiau Sirijos, Irano, Indijos, arabų kultūrų tyrinėjimai, regis, nieko bendro su Dzūkijos prieglobstyje esančiais kaimais neturi: „Akimis neaprėpiami laukai, juosiantys vienišą mano tėvų trobelę (seniau priklausiusią mano amžinatilsį seneliui), stūksančią vidury miškų Lietuvos pietuose. Pasaulio centre… žmogaus nepaliesta gamta, išvengusi negailestingų moderniosios civilizacijos gniaužtų…“1 Straipsnyje panaudoti iki šiol niekur neskelbti 1973–1975 m. A. Uždavinio vaikystės dienoraščiai taip pat neblogai atskleidžia Kabelių fenomeną. Jie liudija, jog būtent Kabelių žvyro krūvoje lenkiantis virš retos fosilijos mėlynu raitytu kiaukutu, kuriant „Litl-Medou kapus“ ir „Juodojo sakalo karą“ (ankstyvoje paauglystėje parašyti romanai apie indėnus), projektuojant tipi (indėnų būstas), užrašinėjant tautosaką, stebint vabzdžių gyvenimą ir aprašant vietinę augaliją palei dzūkišką senelių vienkiemį prasidėjo ankstyvieji A. Uždavinio tyrinėjimai. 1980–1987 m., studijuojant Valstybiniame Vilniaus dailės institute ir rengiant diplominį darbą persiškų kilimų tema, įgiję naują kryptį, jie buvo sėkmingai tęsiami toliau.
1974 m. birželio 4 d., antradienį, Varėnos rajono Kabelių kaimo kapinėse dvylikametis A. Uždavinys suskaičiavo net penkis Akstinų giminės paminklus, įskaitant savo prosenelių: Dominyko Akstino (1876–1940), Agotos Akstinienės–Grigaitės (1891–1928) ir netgi proprosenelių. Vos pusę kilomet­ro nuo Baltarusijos sienos nutolę miškingi laukai, į kuriuos 1934-aisiais, įvykus Algio senelių jungtuvėms, iš Kabelių atkelti šios giminės trobesiai, lenkų okupacijos metais dar vadinti Senove ir tik vėliau priskirti Kabeliams. Juk „anksčiau Senovė buvo didesnis kaimas. Buvo kontora ir krautuvė „Raudonasis kampelis“. Ir lentpjūvė, sandėlys ir arklidė. Ten prikraudavo ir iškraudavo ešelonus. Ir dziedulis ten dirbo, o Rožytė 3 metus gal. Kartą net berną iš Ašašnykų rąstas ten užmušė. <…> Dziedulis žemės turėjo nemažai. Bus daugiau nei kilometras“, – samprotavo Algis, mylimo senelio Garbaus Petro (1903–1975) 70-mečio proga užsimojęs parašyti atsiminimų knygą „Mano Dziedulis“2.

Galiausiai, jau apkeliavęs pasaulį, apsigynęs disertaciją, 1998 m. Lietuvos meno kūrėjų asociacijos pripažintas geriausiu dailės kritiku Lietuvoje, parašęs gausybę mokslinių studijų bei straipsnių lietuvių, rusų ir anglų kalbomis, 2000 m. apdovanotas Prano Dovydaičio premija, 2008 m. įgijęs habilituoto mokslų daktaro laipsnį, A. Uždavinys sukūrė virtualų albumą „My Countryside“ („Mano kaimas“) ir jį patalpino savo feisbuko paskyroje. Tai nekelia nuostabos, nes 1962 m. balandžio 26 d. Vilniuje, Onos Elenos Garbutės (1938–2018) ir Vitoldo Uždavinio (g. 1936) šeimoje gimęs pirmagimis nuo mažens mėgo fotografuoti, didžiavosi dzūkiška kilme ir labai mylėjo motinos vaikystės namus, kuriuose vasarodavo, visai pagrįstai laikydamas juos ir savo gimtine. Civilizacijos nepaliestą Miškų dvasios buveinę – Dzūkijos pušynus – skelbė lietuvių tautos pasididžiavimu, savastimi, neįkainojama vertybe ir netgi tam tikru kultūriniu fenomenu Vakarų Europos kontekste. Gal todėl būtent Kabeliuose 2010 m. liepos 25-osios naktį A. Uždavinio gyvenimo tyrinėjimai pasibaigė. O po jo mirties, plynųjų miško kirtimų praktikai Lietuvos teritorijoje įsibėgėjant, Dzūkijos girios taip pat sveikina saulėlydį.

ANKSTYVIEJI A. UŽDAVINIO UŽRAŠAI
1973-ųjų liepos 16 d. A. Uždavinys pradėjo vesti dienoraštį – tai lyg galimybė dar sykį išgirsti jo balsą. Buvau trylikos, kai jis man patikėjo saugoti pirmąjį sąsiuvinį. Bėgant laikui, jų mano žinioje tik daugėjo, dabar galiausiai iš viso turiu 12: 1) 4 vnt. ankstyvųjų 1973–1975 m. dienoraščių bei atsiminimų stebint pasaulį 11–13 metų vaiko akimis; 2) 3 vnt. 1976–1977 m. 15-mečio paauglio refleksijų; 3) 146 psl. apimties A. Uždavinio „Raštų“ XV tomą bei 4) 4 kišenines knygutes „Kabelių užrašų“, kuriose apstu visko, pradedant vietovardžiais, baigiant 1975 m. nuotykiais ir senolių atsiminimais iš Pirmojo pasaulinio karo laikų.
Antai 1975 m. rugpjūčio 9 d. idilė: „Jau aušta. Už pusvalandžio patekės saulė. Šviesu kaip dieną, o dangus mėlynas mėlynas. Aš brendu su kašiku smilgomis apaugusiu lauku. Virš pievos pakilęs miglos debesėlis, kažkur toli toli plyšauja gaidžiai, bliauna Čalpono veršis. Girdžiu, kaip diedukas varo karves, rėkia ant Sarnos. Kaip gerai viskas girdisi.“3 Iš pradžių dienos įvykiams aprašyti skiriama nuo 2 iki 15 eilučių, vėliau pasakojimai ilgėja ir kartais siekia 8–9 puslapius. Juk išdėstant faktinę medžiagą įprantama reikšti nuomonę, išlieti jausmus. O štai pirmajame sąsiuvinyje A lakoniškai, bet labai detaliai nupasakotas gyvenimas Kabeliuose liepos–rugpjūčio mėnesiais. Iš čia mes sužinome, kad 1973–1974 m. kasdienybė nebuvo tokia jau saldi – sirgo karvės, trankė žaibai, siautėjo vagys: „Atėjęs Plokstys plepėjo apie visokius banditus ir kad jie mus užpuls“4, –nerimavo mažasis Algis. Negana to, kad Kibirkščių vaikai vogė laikraščius iš pašto dėžučių, atsirado dar rimtesnis vagis – Antanas Valentukevičius, iš kaimyno Juozo Čerebiejaus (Terebej) nušvilpęs 17 rublių, dviratį ir marškinius. Gal todėl 1973 m. liepos 28 d., šeštadienį, išklojęs pečių plytelėmis, o rugpjūčio 20 d. įstiklinęs langus, dar po dienos Algio tėvas pasikvietė agentą ir apdraudė visą namų turtą, įskaitant karves ir pastatus. Dėl visa ko.