Agota Zdanavičiūtė apie išgyvenimus, virstančius muzikinėmis kompozicijomis

Viktorijos Damerell pokalbis su menininke, muzikante, rezidencijos „Lavkė. Lėta, smėlėta ekspedicija“ dalyve Agota Zdanavičiūte.

Papasakok apie save. Kokiais menais užsiimi?

Daugiausia užsiimu muzikine kūryba. Dabar kuriu dainas pagal poetų Vlado Braziūno ir Stasės Lygutaitės-Bucevičienės eilėraščius. Dar šiais metais išleidžiu albumą, kurio dainų tekstai kurti pagal žolininkės Eugenijos Šimkūnaitės pasakas. Tačiau tylią aistrą jaučiu ir videomenams. Anksčiau kurdavau visokius trumpus kelionių ar eksperimentinius filmukus, bet užmečiau tai. Dabar po truputį prie to sugrįžtu ir iš turimo filmuotos medžiagos archyvo kuriu videoklipus savo muzikai.

Ar keliaudama į Kabelius turėjai užsibrėžusi kokių tikslų? Ar pavyko juos įgyvendinti?
Taip, turėjau idėją, ką darysiu, kokiu tikslu važiuoju, bet jau būnant čia tai įgavo dar kitokių formų. Vykdama į rezidenciją norėjau nusimesti savo iširusią santuoką ir tą slogų sunkumą išgyvenant skyrybas, todėl visą kūrybinį procesą įvardijau „Nuometu“. Sąmoningai rinkausi atvykti spalio mėnesį, nes šį mėnesį ir vyko mano santuoka. Tad norėjau viską stipriai išjausti ir nusimesti. Žodį „nuometas“ sieju su nusimetimu. Tas nusimetimas ir vyko visą spalio mėnesį. Tai buvo ir savotiška asmeninė terapija.

Rinkau vietinių močiučių meilės istorijas, jas įsirašinėjau ir iš tų įrašų sudėliojau keturias trumpas muzikines kompozicijas: „Ištekėjimas“, „Išsiskyrimas“, „Draugas, sugyventinis, o kas toliau“ ir viena instrumentinė kompozicija. Tad pirminė idėja ir buvo kurti muziką iš ekspedicinių įrašų. Man buvo įdomu, kaip susipažindavo jaunuoliai, ar mylėjo vienas kitą, net klausdavau patarimų, kaip sugyventi su vyru. 

Ir ką išgirdai?

Tos istorijos dažniausiai ne visai linksmos… Kelios iš kalbintų močiučių ištekėjo už nemylimo ir vis dar nemyli savo vyro. Tekėjimas kartais būdavo kaip išeitis, nes gyvendavo skurdžiai, ir tėvai arba viena likusi motina jau negalėdavo išlaikyti dukters, tad siųsdavo už vyro. Būdavo, kad mergina jau turėdavo savo kavalierių, bet tekdavo tekėti už kito. Iš pradžių galvojau susieti skyrybas su vyro mirtimi senatvėje. Tai irgi neva skyrybos, tik jau nugyvenus visą gyvenimą. Bet gedulingomis temomis močiutės nelabai kalbėdavo. Dažnai pasakodavo tai, kas linksma. O viena močiutė, užklausta apie savo vyrą, tik graudinosi ir nenorėjo kalbėti. Supratau, kad labai mylėjo. 

Kaip kilo nuometo idėja?
Paties nuometo, kaip objekto, idėja gimė netikėtai. Vaikštinėdama su kartu rezidavusia menininke Živile Lukšyte po mišką, atkreipiau dėmesį į ant žemės prikritusią pušies žievę, tą tokią ploną nuo viršūnių, kuri atrodo it popierius. Pamenu, esu skaičiusi Peterio Wohllebeno knygoje „Paslaptingas medžių gyvenimas“, kad tą žievę pušys nusimeta it kokias pleiskanas. Taigi, jos numeta, kas nereikalinga. O aš čia irgi atvažiavau nusimesti, kas man jau nereikalinga. Tad nusprendžiau vietoj grybų, kurių ir taip nelabai rasdavau (gal dėl to, kad esu augusi mieste ir neturiu tos vidinės pajautos, kur auga gybai), prisirinkti tų žievės atplaišų. Iš jų ėmiau siūti savo nuometą. Pradžioje nesisekė, nes tos atplaišos tokios popierinės ir trapios, tiesiog suplyšdavo, kai perverdavau adata. Vėliau sumąsčiau visą žievę užmerkti ir sluoksniavau atplaišas, kad būtų storesnis ir tvirtesnis sluoksnis. Viską susiuvau su Lauros Garbštienės verptais lininiais siūlais. Siūdama, kai reikėdavo perverti per storą žievę adatą, susibadžiau pirštus, taip pat sopėdavo nugarą nuo ilgo buvimo sukumpus. Bet visai tai sudėjau į nuometą it kokius skaudžius išgyvenimus ir pati nuo jų išsilaisvinau.
Galiausiai, kai prisijungėme prie talkos tvarkant senąsias Musteikos kapinaites, sužinojau apie invazinį, Dzūkijos smėlynuose labai išvešėjusį augalą – velniarūtę, dar vadinamą kiškiarūte arba kiškiakrūmiu. Tomis žaliomis vytelėmis ir putino uogelėmis puošėme kapus. Man patiko tas augalas ir jo pavadinimas – velniarūtė, velnio rūta. O rūta juk mergystės augalas, ištekant nuimamas rūtų vainikėlis. Visa tai – ikivedybinio gyvenimo simbolika. Tad velnio rūta, pamaniau, puikiai tiktų šio pušų atplaišų nuometo, kuris man simbolizuoja ne vedybas, o skyrybas, papuošimui. Velniarūtės tapo nuometo kutais.

Ar gyvenant Kabeliuose pavyko atsiplėšti nuo miesto, pakeisti ritmą?
Taip. iš karto labai nurimau ir įsižeminau. Pajutau, kaip visa vėl sugrįžtu į save, tartum susitraukiu atgal į kūną. Per visą rezidencijos laiką tik kartą buvome trumpam sugrįžę į Vilnių. Tada net išsigandau, kiek mieste chaoso ir kaip iš karto išsidrasko vidinė ramybė, ir kaip vėl apima stresinė būsena. Visa besispjaudydama nuo Vilniaus norėjau greičiau grįžti į Kabelius. Žinoma, kai rezidencija baigėsi ir visgi teko grįžti į Vilnių, tada jau grįžimas buvo ramesnis ir taip nešokiravo. Galbūt pirmą kartą išvykstant trumpam, man nepatiko būti staiga atitrauktai nuo savo kūrybinio bei vidinių „paleidimų“ proceso.

Ar turėjai kasdienę rutiną?
Mano kasdienė ryto rutina buvo išeiti pasivaikščioti su savo katinu Runciu, kuris taip pat rezidavo su manimi ir Živile. Tad rytą prabudusi eidavau su Runciu į mokyklos stadioną ir jį gaudydavau, o jis demonstruodavo savo vikrumą ir apsukrumą. Tai būdavo savotiška ryto mankšta. Man patikdavo šie rytiniai išėjimai, nes taip pasisveikindavau su rytu ir nauja diena, su saule, matydavau kintantį rudenį, galiausiai net rytines šalnas ar dulksną. Vėliau mes ilgai pusryčiaudavome ir dažnai  keliaudavome kartu su Živile pas močiutes. O kai jau ėmiau siūti nuometą, tai siuvimas, grįžus namo, į mokyklos pastatą, tęsdavosi iki vėlumų.

Kas labiausiai įstrigo iš laiko rezidencijoje?
Buvo gera būti su savimi, ramybėje. Man patiko sėsti ant seno bebėgio dviračio ir numinti iki tolimesnės parduotuvės. Vis svajojau numinti tuo dviračiu iki Musteikos, nes mačiau kelio ženklą, kad iki jos tik 6 km. Tad taip viskas susidėliojo, kad galiausiai tuo dviračiu myniau į Musteiką pasiimti savo pamiršto fotoaparato bei prisiskinti tų velniarūčių. Mynimas buvo ilgas, lėtas ir smėlėtas. Bet man labai patiko!

Kas Tave įkvepia kūrybai?
Mane kūrybai įkvepia vidiniai išgyvenimai, žinoma, ir gamta. Bet kūryba man labai padeda sunkiais momentais. Tad vidiniai sunkumai dažnai gimsta muzikinėmis kompozicijomis arba šiuo atveju visu „Nuometu“.

Kokie tolesni Tavo planai? 

Dabar noriu keltis į kaimą žiemoti. Noriu išmėginti gyvenimą kaime. Tad iš tiesų svajoju apie kūrybinę žiemą.