Adriana Moreno (BA) & Erika Povilonytė (LT/FR) MĖNULIO POPIERIUS

Verpėjos rezidencijos projekto pristatymas Šalcinio galerijoje, festivalyje Aritmija, Merkinėje

Erika Povilonytė gilinasi į skirtingų laikmečių, perspektyvų ar medžiagų susipynimą. Savo kūryba autorė stengiasi prisiliesti prie ryšių, jungiančių archajiką su amžinybe, tyrinėti trapumo ir monumentalumo dialogus ir tarp jų vyraujančią įtampą. Tuo tarpu brazilų menininkės Adrianos Moreno kūriniai siekia poetiškai permąstyti kūno ir kalbos santykį. Pasitelkdama piešimo ir spaudos technikas, autorė gilinasi į medžiagas, jų kontaktą ir laiko bei erdvės sandūroje paliekamą pėdsaką.

Iš skirtingų pasaulio kraštų į Kabelių kaimą atklydusios menininkės dalinasi labai svarbia jungtimi – meile popieriui. Istorijos, rašto ir atminties sergėtojas, o tik vėliau ir meno formos nešėjas, popierius žymi svarbias menininkių tyrimų kertes. Abi savitai šią natūralią medžiagą tyrinėjančios autorės popierių mato ne tik kaip paviršių, bet kaip klampų gylį ir nenuspėjamą erdvę. Popierius jų rankose tampa gyva mase, kalbančia apie atmintį, žemės dovanas ir žmogaus kuriamą mitą.

Mėnulio popierius – tai Čepkelių raiste pastebėtas natūralus fenomenas, kuomet keičiantis drėgmės lygiui pelkėje, tarp kiminų suvešėję žalieji dumbliai vandeniui nusekus išdžiūsta ir susikabina į vientisą kilimą. Sausų dumblių ir dulkių sukurtas audinys primena kraterių išvagotą mėnulio paviršių. Pakerėtos šio magiško reiškinio, rezidentės pasitelkia Dzūkijoje augančius pluoštinius augalus ir kuria savo popieriaus masę. Jų darbuose susitinka nendrių, kanapių, dilgėlių pluoštas ir balta, gelsva bei juoda vietinių avių vilna. Popierius tarytum skeletas struktūrizuoja purų vilnonį kūnelį: sujungia vilnos debesis juos tarsi susiūdamas, aptverdamas kontūrais arba užguldamas kaip nauja oda. Projekte susipina augalinis ir gyvūninis pluoštai, persikloja du vienas nuo kito neatsiejami gamtos sluoksniai.

Avių ganymas plačiuose žolynuose, balto mėnulio ištirpimas karštame saulės spindulyje ir ūkanoti vakarai įsismelkia į menininkių kuriamą pasakojimą. „Šis projektas yra kaip poetinis prisilietimas prie mus supančio peizažo, betarpiškas pokalbis su vietine gamta per augalą ir per gyvūną. Mėnulio motyvas atsiveria ne tik kaip nuoroda į raiste susidarantį samanų popierių, bet tampa ir realiu dangiškuoju vedliu, diktuojančiu dienos ritmą. Kartais, darbams užsitęsus iki vėlumos, ant laužo verdamų augalų garai kildavo jau į žvaigždėtą dangų, susiliedami su pilnaties žibėjimu. Sakytum, dvi laumės verda mėnulio šviesoje užkerėtus eliksyrus. Meninis, tačiau tuo pačiu metu ir mokslinis projektas nejučia įgavo ritualinį, stebuklinį prieskonį.”

(E. Povilonytė)