Musteika

53°57’18.8″N 24°22’02.2″E
53.955232, 24.367276

(lenk. Mostejki, rus. Мостейки) – liaudies etimologijos kildinimas iš rus. мостик („tiltelis“) klaidingas, matyt, atsiradęs pamiršus pirminę vietovardžio prasmę. Vietovardžių raidos dėsniai fiksuoja vietovardžių paprastinimą istorijos eigoje, o ne atvirkščiai (t. y., мостик yra bandymas supaprastinti žodį Musteika, o iš aiškaus žodžio мостик niekaip nepasidaro sudėtingesnis žodis Musteika). Šiaip, vietovardis yra aiškiai asmenvardinis, su sena, lietuvių asmenvardžiams būdinga galūne -eika (plg. Noreika, Budreika, Domeika, Vaineika). Iš tiesų, pavardžių žodyne fiksuojama pavardė Musteikà, tiek, kad užrašyta toli nuo aptariamo kaimo: Rokiškio, Pakruojo rajonuose. Dar plačiau paplitusi šios pavardės forma su kita galūne – Mustei̇̃kis. Tiesa, irgi užrašyta išimtinai šiaurės rytų Lietuvoje (Utenos, Zarasų, Rokiškio, Kupiškio, Anykščių ir kt. raj.). Tarp lenkiškų pavardžių irgi galima aptikti minint Mostejko (pvz., Lenkijos Elbingo kapinėse palaidotas tūlas Zbigniew Mostejko, 1927–1988). Tarp XX a. pr. Vilniaus gyventojų irgi minimas tūlas Мостейко iš Mahometonų skersgatvio. Ši pavardė pasitaiko ir tarp dabartinių gudiškų bei rusiškų asmenvardžių. Kad ši pavardė sena rodo 1463 m. dokumentas, kuriame Lenkijos karalius Kazimieras dovanoja maršalkai Radvilai Astikaičiui tūlą Vaineikį Musteikaitį (Воинеинеика Мостѣиковича, Wojniejka Mostejkowicza) su jo žemėmis, kurias jo tėvas Musteika (Мостѣико) išdirbo Užpalių valsčiuje, prie Vyžuonos. Iš tikrųjų, dabar Utenos rajone tebėra keli kaimai pavadinimu Musteikiai. Musteika Vainilavičius (Мостейко Войналович) ir Musteika Vainisaitis (Мостейко Войнесайтис) minimi 1537 ir 1538 m. Žemaitijos valsčių surašyme.

Kaip Utenos krašte paplitusi pavardė davė vietovardį Dzūkijoje – sunku pasakyti. Labiausiai tikėtina, kad anksčiau ši pavardė buvo paplitusi kur kas plačiau (ką rodo jos paminėjimai Vilniuje ar tarp žemaičių), bet vėliau pietų-pietryčių Lietuvos žmonės pavarde Musteika sugudėjo – iš čia ši pavardė ir pateko į gudų, lenkų bei rusų kalbas, o pačioje Dzūkijoje išnyko, pasilikdama tik Sėlijoje.

Toliau aptarkime šios pavardės etimologiją: Aleksandras Vanagas „Pavardžių žodyne“ teigia, kad pavardės kilmė neaiški ir abejoja jos galimomis sąsajomis su žodžiais (ap)mùsti („netekti sąmonės, apsvaigti“) arba žemaitišku mùsti („tirštėti, suvirti į košę“). Jo nuomone, geriausia šią pavardę sieti su latviškais asmenvardžiais Muste, Mustis, Musts, kurios kildinamos iš estų mustis („tamsaus gymio žmogus“), must („juodas“). Tačiau čia iškyla abejonių – visų pirma, finougriškai kilmei prieštarautų lietuviška pavardės priesaga –eika. Be to, jei ši pavardė būtų paplitusi tik palatvyje, tada jos kilmė iš estų ir lyvių kalbų per latvių kalbą būtų įtikinamesnė, tačiau tiek Dzūkijos Musteikos vietovardis, tiek kitakalbiai šios pavardės paminėjimai pietų-pietryčių Lietuvoje, kaip sakyti, leidžia spėti ją buvus paplitusią kur kas plačiau. Čia vertėtų atkreipti dėmesį į pavardę Mastéika, kuri galimai kilusi iš *Mąsteika (< „tas, kuris mąsto“). Dėl tarminio -ą- pakitimo ir galėjo susiformuoti gretutinės pavardės: antai Žemaitijoje užrašytos pavardės Mosteika, Mosteikis, tuo tarp aukštaičių tarmėje ji virsta į Musteika, Musteikis (kaip kad bendrinės kalbos ąžuolas žemaitiškai ōžuols, o pas dzūkus ir aukštaičius – ųžuolas). Lenkiškuose šaltiniuose Mostejki vadinamas ne tik Musteikos kaimas Dzūkijoje, bet ir Masteikiai Kauno rajone bei Mosteikiai Kelmės rajone. Matyt, šis tarmiškai skirtingas garsas ą lenkų kalboje buvo suvestas į vieną garsą o. Parengė Šarūnas Šimkus.

MUSTEIKOS PORINGĖS
Šmaikščios butinės kaimo gyvenimo istorijos išlikusios vyresniosios musteikiškių kartos atminty. Ne vienas tokių esam girdėję iš savo tėvų ir senelių. Ar išsaugosim jas, kaip praėjusio laiko aidą, kaip išblukusias nuotraukas albumuose su bepasimirštančiais vardais?
Keletą istorijų radome užrašytų Eleonoros Vilčinskaitės-Krivienės (Garbų Lionės) Musteikos mokyklai dovanotuose mokytojos Julijos Kavaliauskienės bloknotuose. Dalijamės su jumis ir raginame taip pat užrašinėti savo ar tėvų prisimenamas istorijas.

KAIP AGURKAI LAŠINIAIS VIRTO

Juziulė [Juzė Valasinavičienė-Kilminavičiūtė] buvo našlė. Turėjo keturias dukras. Be tėvo liko dar visai mažos – tėvas jų žuvo. Jos visos buvo, kaip sakydavo, pamecinukės. Buvo labai gražios mergos – ir šokėjos, ir dainininkės, ir darbininkės. Visiems jos patiko. Bet buvo biednos.
Prie kaimo stovėdavo ant kelio sargybon kareiviai, nes netoli buvo poligonas. Kartą kareiviai gavo nusipirkti samagono butelį ir galvojo eiti pas gražias merginas išgerti. Kareiviai samagono atsinešė, bet jos neturi ką užkąsc prie to gėrimo. Ir Kundrūtės sugalvojo, kad pas tetų Adalių kluonan stovi apraugtų agurkų bačkutė. Išsiuntė Zitų parnešč agurkų. Ta nuvėjus tų agurkų žiūri – šalia dar kokia dėžė stovi. Atsidengė – o tį lašiniai! Ji, žinoma, apsidzaugė – pasiėmė ir agurkų, ir lašinių. Parnešė – jau yra užkandos!
Kareiviai buvo rusai, lietuviškai nesuprato, ką jos tarškia kaip šarkos. O joss u kareiviais sėdzi ir dainuoja savo naują dainą:

Kad visi agurkai pavirstų lašiniais,
Zitulė juos nešotų suspaudus marškiniais.

Seserys smagiai prisijuokė, prisidainavo, kareivius pavaišino. Kareiviams ta sargybos diena irgi greit pralėkė. O nuostolis buvo cik tetai Adaliai, nes sumažėjo lašinių ir agurkų.

MUSTEIKOS PORINGĖS II
KAIP KRAUČUKYNAS VAŽIAVO ŽMONAI KUNIGO

Vladas [Miškinis Vladas] gavo atlyginimą. Eina per daržą į namus ir galvoja: „Atiduosiu pinigus žmonai Adaliai, bet reikia dalį pasilikti ir sau – kada nusipirkt alaus ar degtinės butelį.“
Grįžęs atiduoda pinigus Adaliai. Bet vėl rūpestis: kur paslėpti likusius, kad žmona nerastų? Aaaa… Malkinėje riogsto stora kulbė malkai skaldyti. Padės po kulbe – tikrai nesuras žmona – neatkels. Kaip sugalvojo, taip ir padarė. Po poros dienų pamiršo, kur padėjo. Malkinė buvo trisienė, kad geriau džiūtų malkos nesandara. Kaip tyčia po kelių dienų papūtė smarkus vėjas ir nuvertė tą kulbę. Adalia nuėjusi atsinešti malkų rado vėjo pustomus tuos pinigus. Susirinko, atsinešė ir klausia: „Iš kur vėjas pripustė mūs malkinėj pinigų?!“ O tada jau prisiminė Vladas, kad tai jis padėjo po kulbe savo dalį… Kaip ten buvo: jie barėsi ar džiaugės, kad pinigai atsirado – nežinia. Žinoma tiek, kad Adalia su Vladu nesikalbėjo.
Nauja bėda Kraučukynui: kaip prakalbinti žmoną? Jis greit sumojo: reikia parvežti kunigą! Greitai pasikinkė arklį ir šuoliais veja, ratai net šokinėja. Užmatė kaimynė Kirklio Jonė. Smalsi būdama šūkteri: „Bladai, kur tu taip greitai važiuoji?“ „Adaliai kunigo – be kalbos jau!“ – ir nulėkė toliau ūlyčiu.
Nusigando kaimynė Kirklio Jonė ir bėga pas Adalių: kas ten jai pasdarė? Buvo sveika, dabar jau be kalbos!.. Trumpindama kelią perbrido per upę ir paknopstom uždusus atsidarė kaimynės Adalios duris. O čia nieko blogo – Adalia sveika! Nusikeikė Jonė, kad išgąstis praeitų. Abi pasijuokė. Laukia, kaip čia baigsis tas nesusipratimas.
O Vladas apvažiavo aplink Kryžius, apsisuko ir pamiške grįžo iš kitos pusės. Be kunigo. Visi smagiai pasijuokė. Ir kalbėjo, kalbėjo… Gaila tik, kad Kirklio Jonė brisdama per upę sušlapo padalkus. Bet čia irgi ne bėda: kol grįžo namo keliu per tiltą, išdžiūvo ir padalkai.
O humoras praskaidrina ne tik šeimos, bet ir viso kaimo nuotaiką. Smagu prisiminti… – sako šį atsitikimą užrašiusi Eleonora Vilčinskaitė-Krivienė.

„Dar vietom sniegas būna, per Blogavieščias,
dzvidešimc penkto kovo, karves išgenam po tuos
raistus, po balas. Kūlynų būna, dar jiej iš rudenes
auga, tokia žolė, paskui ji žydzi su bumburaicėm,
geltonai žydzi po raistus pavasarį. Dar ladus
laužiam, su vyžiais avėjam, tai ladus laužiam. Tai
kokį kilometrų kap nuslaidziam, tai graiciau bėgam
in kraštų, ugnį kuriam ir šyldomės kojas. Ganėm
Grigai, Grigų piemenai, iš mūs (Ašašninkų) – jau aš,
Berštų piemenai sugenam po tuos raistus, kai ganom.
<…>Laisdavom karves galynių, katroj scipresnė
karvė. Jiej (kitos bandos piemenys) karvį sulaidzia
ir mes galynių, galynėjas, kano katroj karvė nuims
katrų. Balon jau ne, ale an sausumos tai nieko. Balon
tai gali per galvų sužeisc, o kap an lygumos, tai nieko.
<…>Ganėm tį kur Briedziakalnė, Giraitės, Tomosko
bitaitė, kur bites rado, tai vadzino. <…>
Vilkų labai buvo, po karo, po vokiečių, dzievuliau,
papjovė gal dzvi karves, vienų dar telyčių pakando.
Telyčių trys vilkai puolė, tai pakando, apkramtė
kaklų. Matai, joj neėdė, tai piemuoj nuvarė namo,
o aš cik vienas likis. Karvės pakrikį – dzvidešimc
penkios štukės. Bėgu iš vienos pusės tuos vilkus vyc
nuo karvių – paveju toliau, kol atbėgu cianai, iš
šitos nuvarau, tai jau ciej vėl pas karves. Paskui
pavargau ir negalėjau pabėgc. Bet vis in krūvų, in
krūvų varinėjau. Kelias karves galėjo papjauc trys
vilkai. Kiek rozų vienų radom papjautų, o kitų kap
papjovė kitos bandos, kol jiej atbėgo, tai ir žarnas
išlaido, daug vilkų buvo. O tadu ton vieton atgena,
karvės tuos kraujus surado, žino, kad tį kraujų yra,
tai bėga in tų vietų rėkdamos, pradeda rėkc, visos
sulakia, tadu raikia dar su lazdu baladoc ir piemenį
prosta puola, galynėjasi. Rozų pastaikė, kap an tos
vietos kap ganiau, atginiau, tai netoli kita banda,
kur ganė, išgirdo, kad karvės rėkia, tai ir kita banda
subėgo – visos karvės, kap cik mes jas tį išskyrstėm,
galynėjasi, badosi, rėkia vienu balsu. <…>
Gal koki metai atgal kap vuogavau, tai du vilkai,
čiut manį nepuolė. Tokis dundesys, kad stojaus,
o vilkai jau atbėgo pas mani pacį, du vilkai, kap
paslankis, tai galvojo, kad kokia žvėrelė, nepažino
žmogaus. Kap cik aš stojaus ir sustojo, gal du metrai
nuog manį, vienas šuolis ir būt an manį šokį, jei būtau
neatsistojis. Tep tai kap ragi – nepuola an žmogaus,
kap stacias stovi, pažįsta žmogų, aukštas… Stojaus
ir šnekėjau gal pusė valandos, stovi, žiūro an manį
ir nebėga. Jei moteris, tai nežinau, kas ten būtų, o
kap aš jų matis, būdamas vaikiau aš juos, tai nesbijau
aš jų, tai aš su jais šnekėjau. Ką, sakau, – mani
nepažįstat? Aš jus kiek rozų matis, gal dzvidešimc
vilkų matis. Dar pašnekėjau ir švysterėjau, – nebėga,
stamkelis buvo gal du metrai ar pusantro metro
šoni, išlaužau tų stamkelį ir tadu aš in juos šokau,
tadu nubėgo.“

Pasakoja Antanas Zaliauskas, gimęs Ašašninkuose, o nuėjęs žentuose į Musteiką.
Užrašė Dalia Blažulionytė