Spalio rezidentai: Agota Zdanavičiūtė
Esu Agota Zdanavičiūtė. Gimiau ir tebegyvenu bei kuriu Vilniuje. Bet mane labai traukia gyvenimas kaime. Vaikystėje kaimo neturėjau: vieni seneliai gyveno Vilniuje, o kiti – Tauragėje. Tačiau su tėvais dalyvaudavome Romuvos stovyklose, kurios anksčiau kasmet vykdavo vis kitoje Lietuvos vietoje. Taip pažinau Lietuvos gamtą, stebuklingus akmenis, gyvybe pulsuojančius vandenis, piliakalnius etc. Tad mano kūrybą įkvepia lietuvių liaudies muzika, papročiai ir pati gamta. Greitu metu pasirodys debiutinis albumas pagal žolininkės Eugenijos Šimkūnaitės pasakas. Šiuo metu kuriu autorinę muziką pagal poetų Vlado Braziūno ir Stasės Lygutaitės-Bucevičienės eilėraščius.
Rezidencijoje išsikėliau sau vedybinio gyvenimo temą. Mane domina senųjų kaimo gyventojų meilės istorijos: pažintis, atitekėjimas į konkretų kaimą, vedybinis gyvenimas ir galbūt atskirtis, jei mylimasis jau išėjęs amžinybėn. Pati išgyvenu skyrybas ir žinau, kad anksčiau jau „ką Dievas sujungė, žmogus teneišskiria“ – skyrybos tartum neegzistavo. Tačiau savotiškos skyrybos įvyksta, kai senatvės paženklintas pasimiršta vienas iš sutuoktinių. Kadangi tema jautri, tad nežinia, kiek man pavyks prisijaukinti vietines močiutes, kad pasidalintų savo skausmu palaidojus vyrą. Nežinia ir kaip visas šis projektas išsirutulios. Tačiau save kviečiu žaisti „Nuometo“ žaidimą:
– Vėl išteki?
– Ne, nusimetu.
Tad „Lavkės“ rezidencija man – asmeninė terapija, padėsianti „nusimesti“ tai, kas buvo, ir pasisemti meilės, išminties iš kaimo senolių.
